Raudonoji jūra
Kad jūra ši raudona – netiesa,
jos krantas svetimas, nemielas.
Čia uolos, tik išbridę iš vandens,
pasislepia po sulaižytu smėliu.
Paskendęs jūroj gabalas dangaus,
jo skiautė į koralų glėbį pasinėrė,
spalvotos žuvys žydroje gelmėj,
atrodo pats Dangus vartus atvėrė.
Nakties skliaute sumirga žvaigždės
ir Paukščių Takas neryškus,
mėnulio piautuvas apvirtęs,
jis į mane toks panašus.
Pakibęs vienišas aukštybėj,
kaip sargas tarp Dangaus avių,
vandens spalva – ištirpęs švinas,
žėruoja bangos tarp uolų.
Nemiega jūra nerimo pripilta,
kartoja vis žodžius girdėtus,
kurių tau nesakiau ir nesakysiu jau,
pajusti juos gali, jeigu norėtum.
Praplėšus dangaus kraštą, saulė
palieja vyną ant bangų,
jei jūra ši nėra bekraštė,
gal ji raudona iš tiesų.