Apie lietų ir dykumas
Pavargau. Tuštuma. Ir jau nieko, tik dykumos, smėlis,
Jau paliovė varvėti lietus nuo stogų ir nuo gatvių.
Tik šaligatvis kvepia nuplautu žingsniu, sukas margos minčių karuselės,
Ir medinis arkliukas dar išsupa mano vienatvę.
Kai naktim tįsta eilės žvilgsniu surikiuotų žibintų,
Pamirštu, kas esu, kur esu ir kodėl vis dar reikia taip būti.
Beprotybę išrėkčiau, bet niekas aplinkui negirdi.
Tau į širdį slapta įrašau paskutinę eilutę
Iš eilėraščio proza. Iš krintančio angelo sparno,
Iš nušiurusių raštų, patvinusių Biblijos raidėm.
Negaliu iškalbėt, negaliu išsiliet ar sudegti,
Pro sukąstus dantis dar miniu savo nemigų skaičių.
Pro žodžius, pro tylas, per pirštus byra smiltys,
Ir iš pasakų knygų išstypčioja klounai.
Juk sakiau, čia pilka dykuma. Čia tyla ir viltis neprabilti,
Čia varžybos nykimas - būtis, tik seniai jau „game over“.
Tad prašau pertraukėlės minutei. Išleiskit į pievas,
Kur užmigo seniai užkariautas dangus ir tik pumpuras plyšta,
Kur purienos, kur žemuogės sirpo ar ievos
Išsirengia plikai demonstruodamos baltą jaunystę.
Kur neklystama, niekas neliepia nutilti,
Kur neskaitomos knygos ir pyktis per naktį ir dieną,
Ir kur žvilgsniai stikliniai netyčia padaromi tirpūs.
Tiktai vienas kontaktas akim - ir suardome sieną...
Jei galėčiau išeit, patikėki, išbrisčiau iš laikmečio smilčių.
Susirinkčiau kas bus ir palikčiau kas šimtmečiais gyva.
Bet bijau, taip bijau, kad iš naujo gyventi pamiršiu,
Tik lietus plaus žingsnius nuo šaligatvių kvepiant alyvoms.