Tiek daug man saulės tu davei,
melsvųjų ežerų parodei,
mėnulio pilnatį,
prisnūdusį dugne ramiai,
į dangų pametėjai,
kad šviestų man nakčia
išklydusiai iš kelio,
ar kai širdy delčia
ir sielą skausmas gelia ...

--------------------

Aš atkėliau vartus ąžuolinius,
išėjau paklajoti keliais,-
atgalios sugrįžau nusiminus,
laukdama, kada vartai įleis.
Ar pažins papilkėjusį veidą,
beklajojant tarp daugel žmonių,-
kas supins mano plaukus palaidus,
nuims naštą nuo mano pečių...
Paliktieji už vartų kvatoja,
skamba juokas garsiau, vis garsiau -
aš prie sleksčio parpuolus vaitoju -
viską,o viską seniai praradau?...
Prabudau - tu paglostei man plaukus,
šluostei ašaras mano sūrias,-
pasiaiškinti - niekad neklausei
ir nerodei pirštu į žaizdas.
----------------------