KAS pasakys, kodėl taip būna,
kodėl likimai tokie skirtingi?
Vieni laimingi ir turtingi,-
kiti - bedaliai, vieniši.

KO gi mano mintys nykios?
Ir balta žiemužė neguodžia.
Gi širdis našlaite likus,
nėr išgirst kam mano žodžio.

KĄ karštai mylėjau ir ko netekau,-
giliai širdyje tebelaikau,
nors gyvenimo saulėlydyje
vieniša likau.

KUR dingo mūsų bendro gyvenimo
laimingosios dienos?
Tavęs nebėra... Bet Tu arti,
mes buvom viens kitam sutverti.

KAM skyrei, likime,
man tokią dalią?
Gi visi esame Kūrėjo
paslaptingoj galioj...

KUO aš užrūstinau tave, likime?
Prašau - atsuk metus atgal nors kartą.
Aš pasiilgau to, kuris išėjo.
Juk atmintį Jo išsaugojau aš šventą.