...
aš nežinau, kur bėga mano laikas,
gal į palaimą, gal kančias,
jis bėga nesustodamas, pavargęs,
o kur taip skuba – nesuprast.

jis bėga per laukus, per kosmosą, per Nerį,
per Vilniaus pastatus senus,
per ryškią šviesą, tamsią naktį,
mojuodamas man, lyg turėčiau jam paklust.

sustoju, įmerkiu rankas į drėgną žemę,
sakau: „palik mane, aš liksiu čia“.
o jis tik švelniai man paglosto plaukus,
šalia prisėda, apgabina ir pakloja man po kojom pasaką.

matau laukus, padangę mėlyną,
išpurvintą daugybės vaikiškai mielų spalvų,
didžiulius kalnus, padengtus auštų, smailių, žaliuojančių miškų,
lieptelį virš ežero gilių banguojančių žalių akių.

matau trobelę, paprastesnių nebūna,
mažyčiais laiptais užeinu vidun.
o ten prie ugnį raginančio židinio
svajonė mano sėdi, nugarą atsukęs, aš noriu apkabinti, prisiliesti, bet tebūnie, tai pasaka,
o gal ir ateitim.