Klevo laiškas

Jaučiuosi išderintas. Nežinantis, nemokantis... Bijantis. Bandžiau sukaupti jėgas. Skambinau redaktorei. Neatsiliepė. Gerai, kad neatsiliepė. Ko gero, nebūčiau galėjęs ją įtikinti, kad turėtų su manim susitikti. Nebūčiau privertęs balso pakilti iki tos mažorinės natos, kuri Tave ir užsuka šokti, šokti, šokti... Nebūčiau sugebėjęs apsimesti, kad esu kietas, žvalus ir galintis kerėti.
O kodėl turėčiau apsimesti? Kodėl turėčiau būti stiprus ir... ir besišypsantis bei skleidžiantis vien tik geras emocijas? Juk turiu teisę būti silpnas ir apgailėtinas. Turiu teisę būti klystantis ir atgailaujantis. Noriu būti „nuogu rudeniu“. Verkiančiu ir vėjo draskomais lapais. Perpučiamais marškinėliais ir atlapa širdimi, įleidžiančia visus į savo namus. Visus – turtingus ir vargšus, teisiuosius ir suklupusius, mylinčius ir nekenčiančius. Juk visi mes – to paties Dievo kūriniai. Ir šis, už gretimo staliuko intensyviai rankomis gestikuliuojantis japonų verslininkas, ir anas, už švytinčio lango geltonus klevo lapus vis bandantis sušluoti viešbučio sargas.

Vakar Tu verkei, nors Tavo namuose ir negalima verkti. Širdis nugalėjo. Tu leidai sau elgtis, kaip liepia širdis, o ne kaip įpareigoja kažkieno taisyklės ar kažkoks etiketas. Tu man parodei stiprybės pavyzdį. Pavyzdį, kaip galima būti savimi. Ačiū Tau.

Taigi išeinu į jo didenybės Rudens Karalystę. Ir neieškokite manęs. Nešaukit, nekvieskit sugrįžti. Aš gersiu ir gersiu geltoną klevo vyną. Svaigsiu nuo jo spalvų, nuo gundančio lapų čežėjimo. Glaustysiuosi prie verkiančio lietumi kamieno. Ir jausiu, jausiu jo atlapą širdį, kviečiančią prisiglausti visus. VISUS.
pagulbis