Vieną kartą

Vieną kartą atėjo diena.
Kažkokia nedieniška buvo ta diena. Lijo ir lijo, ir atrodė, kad niekad neprašvis.
Žoliukas liūdnas žiūrėjo pro langą, kol pavargo akelės.
Bet popiet lietus liovėsi, ir šiltai nušvito saulė.
Žoliukas išėjo laukan ir pamatė atskubantį Krūmių:
- Žoliuk, - uždusęs šūktelėjo draugas. - Einam greičiau, parodysiu tau jūrą!
Žoliukas iš nustebimo net šoktelėjo:
- Kur?
- Čia netoli. Einam!
Draugai nuskubėjo jūros link.
Pievelės pakrašty žibėjo saulėje didžiulė vandens bala.
- Oho! - susižavėjo Žoliukas. - Ar čia jūra?
- Taip! Man senelis sakė, kad jūra - tai daug daug vandens! - išdidžiai išpyškino Krūmius. - Matai? Aš ją atradau! Vakar jos nebuvo.
- Pavadinsim ją Krūmiaus jūra, - nusprendė Žoliukas. - Ir ateisim čia saulutės palydėti, - užsisvajojo.
Kai vakarop draugai susiruošė palydėti saulės, pievelės pakrašty jūros neberado.
Krūmius žiūrėjo, žiūrėjo ir pradėjo verkti.
- Neverk, Krūmiau, - guodė draugą Žoliukas. - Na, ir kas, kad jūra dingo. Bet ji buvo gražiausia jūra pasaulyje...
Sibilė