Kai gimiau ir dar keletą metų
Tu lyg paukštė svajonių plazdėjai.
O paskui svetimieji užėjo
Ir kritai nuo savų deputatų...

Tik drevėj arba kluonų pakraigėj
Dar pritilusi laukei aušros.
Arba naktį slaptai, nors ir smerkė,
Vėl plazdėjai vardan Lietuvos.

Po dešimtmečių pašaukė aikštės,
Kur plazdėjai, plazdėjai karštai.
Negulėjai parkritus ilgai,
Kada tankai žlegėdami traiškė.

Pagaliau tu tapai ne vargdienė.
Iškilai Gedimino pily.
Ir, įstrigus tautos atminty,
Vėl esi mums kaip duona kasdienė.

1991
(Iš knygos "Sudegę metai")