Menamas laiškas

„Ir vyriai neamžini.“*
Nusijuokčiau – o vyrai – juolab.
Sakiniai tokie pat murzini
Baltą lapą kaip sykis užpuola.

Nieko naujo. Tas pats, ką rašiau.
Paukščiai grįžo. Išdraskėme lizdą.
Kilo saulė. Nuleidom. Tačiau
Kažkodėl noras mirti sugrįžta.

Apie tai, regis, irgi rašiau.
Apie baltą jo nugaros odą.
Pasikarčiau ant kaklo, deja
Virvė mazgo užmegzti neduoda.

Kaip kraupu, kai matau naktimis,
Kaip jis mėto žvilgsnius į mėnulį.
Ta tyla niekad neužgis.
Imk mane. Tik kad sąskaitoj nulis.

Nulis jausmo, minčių ar vilties.
Tiktai kryžius, vienatvė ir miegas,
Nebeliko kančios ar kaltės,
Juodas „kekšės takelis“ nubėga...

Kur? Ir tai jau tikriausiai rašiau.
Kaip ir tai, kas seniai nusibodo.
Čia tik sutemos gąsdina. Jau
Bandėm šaudyt. Ateina iš sodo.

Ten, galulaukėj, kur vakarai.
Kur balta vienuma, ten jos tupi.
Mano broli, pasiekia laiškai
Parašyti dangum ar ant upės?

Nepasiekia? Žinok, nepaklys.
Aš žvilgsniu raganauju pro langą.
Mat jis virvėm užrišo duris.
Sako, lauks, kol sutilpsiu į saują.

O tada – po slenksčiu. Ir pakas.
Karčiai juoksis – sakei, nebegrįšiu.
Beprotybė atriš jam rankas.
Parašyk, kaip atrodo Paryžius...

* Iš Kvintos komentaro po nuotrauka
Aiškiaregė