Vieną kartą

Vieną kartą išaušo rytas.
Tekėjo saulutė, paukščiai linksmai čiulbėjo medžiuose.
Žoliukas miegojo savo lovelėje ir sapnavo gražius sapnus.
Miegojo jis, miegojo.
Staiga jį pažadino stiprus beldimas į duris.
– Žoliuk! Žoliuk, kelkis greičiau! Jau diena! – šaukė, belsdamas į duris, Krūmius.
Žoliukas išpūtė akis.
Pašoko, nustryksėjo iki durų, atidarė ir apsižvalgė.
– Tikrai diena... – nusiminęs pasakė.
Krūmius priekaištingai žiūrėjo į draugą:
– Juk aš tau sakiau.
– O kai aš užmigau, buvo naktis? – paklausė Krūmiaus.
– Taip, Žoliuk, naktis...
Žoliukas išsigandęs atsisėdo ant slenksčio.
– Nieko nesuprantu, – sąžiningai pasakė. – O kur dingo rytas?..
Sibilė