Vieną kartą atėjo naktis.
Krūmius svečiavosi pas Žoliuką. Jie taip linksmai leido laiką, kad nepastebėjo, jog lauke tamsu.
- Kaip aš dabar pareisiu? - susirūpino Krūmius.
- Kodėl? - nesuprato Žoliukas. - Juk tu gyveni netoli?
- O jeigu lauke susitiksiu Mirtį? - išgąstingai paklausė Krūmius.
- Ką?! - vos nenukrito nuo kėdės Žoliukas.
- Mirtį, - rimtai atsakė Krūmius. - Močiutė man sakė, jog ji vaikšto naktimis...
- Bet juk tu nieko neturi?
- Na, taip, neturiu... - liūdnai atsiduso Krūmius.
- O man močiutė sakė, kad jei Mirtis ką nors atima, tai niekada niekada negrąžina. Va, kokia ji negera. Bet ką ji iš tavęs gali atimti? Juk tu nieko neatsinešei?
Krūmius pralinksmėjo:
- Tikrai!
Draugai dar truputį pasėdėjo.
- Bet aš vistiek bijau, - tyliai sušnibždėjo Krūmius.
- Tada niekur neik, miegok pas mane, - sugalvojo Žoliukas.
Taip jie ir užmigo. Apsikabinę mažoje Žoliuko lovelėje. Stipriai stipriai glausdami vienas kitą - kad niekas niekada neatimtų...