Atleisk man, žydras laimės paukšti,
tavęs nesugavau;
ne,ne dar nepasidaviau,
tiktai klajodamas be kelio,
begalo pavargau.

Atvėsusi širdis - be polėkių,
jausmai tarsi sugrubę pirštai,
atrodo vis - jeigu pilnatvėje negyvenu,
kasdien po trupinėlį mirštu.

Galva jau dengias sidabru
pailsę,lėtos mano mintys,
o aš lig šiol dar nežinau,
kuriuo taku man lemta į tolybes irtis.

Nutilęs tyruose klausaus,
ar neišgirsiu tavo balso,
kažką nugirdęs virpteliu,tačiau
ir šįsyk vėl jaučiuos apgautas.

Ar blykstels dar tava šviesa,
pažystama  ir artima lig skausmo,
virš horizonto ties rytų žara -
šviesi viltis,kuri paklydėlius į tolį šaukia.