Vyzdžių gėluonimis nusilupu
ir dauginuos pauzėm tarp mirksnių,
kol manęs prispildo būties amfiteatras,
o scenos pelėsis suka lizdus
aktorių šnervėse.

Jie šypsosi miniai,
o tabokos migla braunasi
iš tarpudančių,
kilpa apveja kaklą,
kol vyzdžiai beviltiškai
išsišakoja kraujosruvom.

bravo! bravo! bravo!

Žiūrovai patenkinti -
porcigarai šokinėja žiaunose
įvairom trajektorijom
beplojant ir laukiant kulminacijos,
tykant atomazgos.

Nusilupu ir dauginuos užkulisiuos,
tyliai
mezgu kilimėlius aktoriams
klauptis salės Mekai
ir ploti krūtinėn iš svaigulio.

comedia finita.

Išeinu scenon vienas,
tarp pakaruoklių - švytuoklių kilpose,
lenkiuosi pats sau - salei,
salė pati sau - man,
ir daros neaišku,
kur vyko vaidinimas,
kas buvo, yra ir bus aktoriai.

bis!