apie tą patį
Mėlynių kalnuos
palikau tau
išbalintą rašalo dėmę.
Močiutė kažkada svajojo,
jog tapsiu gydytoja,
šablono-angelo baltanugario
chalatu vilkėsiu.
Taigi kasdien
išmėgindavau save vis kitaip,
rinkdama kilniadvasiškas
medikų pėdas kišenėn.
Tačiau šįryt pamačiau
tavo žvilgsnį
ant lašo plaukuos mano
ir Dievas kamuoliu
tiesiai į manąją širdį pataikė:
prie vardo ir pavardės
nuo šiol ėmiau rašyt
naująsias pareigas(ar dvasios rakštį):
beviltiškai
nepagydomai
mylinti.