Liūdnos, dulkinos, apsnūdę gatvės
Miega popietės miegu saldžiu,
Karštas vėjas šiandieną paklausė:
– Skriskim aplink žemę gal kartu?

Ir pakėlus guviai galvą dulkė
Šypsosi karštajam nuolankiai,
Puse lūpų ji tuomet paklausė:
– O ar skrisim mes labai aukštai?

Šiltas vėjas merkia akį,
Nuramina ją šypsniu šiltu
Ir švelniai papūtus gatvėn
Kyla dulkė vėjo takeliu.

Baimė aukščio ją kankina,
Nuramina vėjas šiluma,
O pakilus judviems į žydrynę,
Pasigirsta vyturio daina.

Mėlynumo pilnos akys:
– Dar aukščiau, vėjeli, kelk mane,
Iš akiračio pradingę liūdnos gatvės
Ir pritilus vyturio daina.

Apačioj pasaulio praraja didžiausia –
Šypsosi nutilę kloniai ir miškai,
O dulkelės vis namo netraukia –
Danguje pražysta mėnesienos atspindžiai.

Supa vėjas glėbyje mažytę dulkę
Ir apglėbia šiluma jaukia,
Užliūliuoja traukdamas lopšinę,
Ir užmiega dulkė vėjo patale.