pokalėdinis

tavo balsą lašnoja raudojantys stogo varvekliai
tarsi užantin bėga vandens išmyluotais plaukais
jais turiu išmokėt šitą šerkšnišką rudeniui duoklę
ir sulaukt, kada ledas prie slenksčio staiga atsileis
man lėtai parepuos visas pulkas paklydusių paukščių
rodys laužtus nagus ir suplėšytus plunksnų pūkus
jei žinočiau, ką reikia nubaust už ironiją – bausčiau
bet dabar tik jaučiu nuvarvėjusius vamzdžiais lašus
gal kada parepuosim dar mudu prie gatvės žibinto
tamsioje tyloje pasirėmę į medžių stulpus
o gal vėl atsisėsim prie šventinio šieno džiovinto
ir vaidinsime brolius nė kiek ne blogiau už kitus
Nuodai