skiriu Kaimynui                
                        
Dar stengiuos neužmiršti jų...
Įsikeliu į sielą ir... gyvenam.
Stiklus iš duženų
Susidedam lange –
Kas nori – mato,
Kas nenori – ne.
Iš čia išeina MANO Lie-tu-va.
Norėjau, ją palikęs, eiti vienas,
Bet žirgas irgi – su manim, deja,
Palikęs pasagas ant sienos.
Erškėtrožė pažvilgina:
– Laimingo kelio! –
Užmiršusi nušluostyt ašarą akių.
– Ir tu, dygliuotoji, laiminga būk,
Pasaugok atmintį prie svirno durų –
Ateidavom anksčiau piršlių,
Nes ir tuomet reikėdavo
Išlikt lietuviais...