Kryžkela (A m)


Nuskamba lašai ir vėl rašai,
Nes be posmų dienąs būtų pilkąs.
Nesakyk, kad mani pamiršai.
Čia kadais ir tu kaukei kaip vilkas.
Buva ilgesys ir liūdesys...
Dienas slinką, žilas pušys linka
Ir lydėja dieva debesis,
Tas, kuris ir mum kelius parinka.

Pr.:
Bėga dienas, skubina ratus
Na to kelia iki šiol da lika
Dulkių skonis sausas ir kartus,
A krūtinej pragaištingai dyka

Nekalbėk, prašau. Aš vėl rašau
Iš nakties, iš nerima ar blūda...
Jei praskydau, tai atsiprašau,
Kad jaunystęs nerimas nubuda.
Na Smelynes ažera bangų
Liaudiškių takais ainu lig Baltą.
Tik medžius paliest lig šiol baugu,
Kad širdies krūtinej nesugeltų.

Pr.:
Kad išliktų bent keli lašai
Tos sulos, su ašaram maišytas
Ir kad nesakytų „pamiršai“
Tie, kuriem da neatsiprašyta.

Laikas apmąstyt, kodėl buvai,
Ir kakioj kertėj pramintas pėdas
Vėl paklaust „Iš kur tavi laivai
Jau dabar pilkesnem drobem rėdas“.
Kų sugrįži paukščiai atgedos
Vienišų praeivį pasitiki...
Ar tai tau, ar na tavy bedos
Kažkurioj tarpuvartej da liki.

Pr.:
Nesakysiu, kad jau pamiršau,
Visa suskaičiuota ir pasverta.
Aš dabar visų atlaist prašau,
Kad galėč sugrįžt pre sava vartų.

Šitiek atrandi, kai prarandi,
Kai žvyruotais vieškeliais nurieda
Ne vien tik nuoskauda sprangi,
Ą ir tava artimųjų bėdas.
Vis mažiau belieka svetimų.
Jiem skaudu, ale ir man skaudėta...
Tad ir vėl visais tikėt imu
Ir ainu tuom vieškeliu dulkėtu...

Pr.:
Vis ainu, ainu ir be dainų,
Ir be pozų, posmais surašytų.
Vis račiau aš krosnį kūrenu...
Nebent kaks praivis paprašytų...