Mielas mano drauge,
išrėk visa, ką turi savyje.
Klyk, kol gerklė ims skaudėti,
kol plaučiai suplyš ir akys ašaros.
Mano mielas mielas drauge.
O taip, tai aš paleidau ugnį.
Tą žavingą sparnuotą paukštį
per apšalusius laukus pas tave.
Tai aš, o drauge, jo balsu tau
nedaviau ramybės dienom naktim
ir privedžiau iki beprotybės tilto.
O mano mielas drauge,
atleisk.

Aš tave atvedžiau  į savo dykumą,
laikydama už rankos rodžiau
vaiskius mėlynus tolius.
O tu išslydai ir išėjai, palikdamas
mane kvaile ugniniame pasauly.
O mane drauge, mielas drauge,
aš tau šnabždėjau, o tu - rėk.
Klyk iki sąmonės dingimo.
Kaip tu manęs nekenti, kaip
parduotum rojų ir ramybę
už amžinybę vienatvėj.
Tu juk žinai...

Drauge mano. Išleidau aš
ugnį ir dykuma atšalo.
Tavo beprotybės tiltas nesiūbuoja,
kažkas jį laiko.
O tu ramus. Atiduočiau paskutinę
viltį, kad tik tu atsigręžtum
ir įrodytum, kad klystu.
Atiduočiau net ir dykumą brangintą,
kad tik pasakytum, tik ištartum:
"daugiau taip nebebus.."

Mano ugninis paukštis nebegyvas.
Tik plunksnos dar rūksta
po tavo kojom.
Pirštai, kuriuos kažkada bučiavau,
dabar tokie sugrubę.
O tu žvelgi tolyn ir stumi mane
ten, iš kur negrižčiau.
Niekas to nežino,
bet aš galiu aukotis.
O tu?