Poetei kankinei - Poetei lakštingalai

Lietuvos Poetės - lakštingalos kapo sunaikinimą Kauno muziejaus sodely aš  traktuoju, kaip Tautos dvasinę egzekuciją. Kas liko po 50 metų iš kankinės Salomėjos palaikų? Juk visas Jos kūnas liko TEN !
Ką tie nužmogėję padarai tik susėmė? Juk patys rašė, kad geriausiai išsilaikę buvo Poetės plaukai...Berods dar visa tai filmavo, fotografavo - kaip iškrypėlių filme !!! TEN, KUR LIKO ŽEMĖJE SALOMĖJOS KŪNAS, KUR ILSISI POETĖS ŠIRDIS - YRA ŠVENTA VIETA IR TURI BŪTI PASTATYTAS PAMINKLAS JAI. Mano vizijoje tai POETĖ-MOTINA SU KŪDIKIU ANT RANKŲ KARO LAUKUOSE. Gal Lietuvos menininkai atras dar išraiškingesnę skulptūrą...Labai gerbiu rusų menininkus, kurie Vladimirui Visockiui / aš Jį dievinu / sukūrė visą eilę puikių skulptūrų. O kiek mes savo Poetei-lakštingalai??? Skurdu...atsibuskime...

*****
Į žemę atskridai pašokti džiaugsmo šokį,  
Kvatoti su pražydusia vyšnia--
Rūstus likimas kelią Tau kitokį
Paskyrė...Net kraupiausiame sapne

To neregėjai...Ne audra giružę
Įšėlus draskė - virto ąžuolai--
Tėvynėj piktos karo šmėklos ūžė--
Nelaisvė trypė širdį įžūliai !

Mirties laukuos su kūdikiu ant rankų
Ėjai per žemę, kvepiančią krauju
Tarp kanonadų griausmo ir patrankų--
Pražysdama žiedu dainos nauju...

O širdį smaugė lipnios gijos rūko
Sudegintais likimais ir švinu--
Lėkei per ledą - staugė jis ir trūko
Po kojomis...Akelėmis linų

Į Tave žvelgė akys Balandėlio--
Nuo jų gaivumo - perbristi marias,
Pasemt dangaus šviesaus skaidriausio mėlio,
Pažadint miegančias tamsias girias

Juk Tu galėtum, Motina tyriausia--
Žiemos ledinę širdį išprašai
Šypsotis saule ! Skausmo žemę prausia
Pirmieji ilgesio audros lašai--

Ir aš jų pasitikt einu...Alyvos
Pražydo kerinčia paslaptimi--
Daigeliuos varpučio man Tavo akys gyvos--
Ir Lietuvos prabyli lietumi

Tu rudenį vėlyvą, lapai byra,
Lyg vasaros suplėšyti sparnai--
Išbalę šalnos praskrenda per girią--
Ir vilkę staugiančią aš išgirstu liūdnai

Sidabro naktyje į apskritą mėnulį--
Virš jo - karūna Eglės nuteistos--
Dangaus delnuos žvaigždelės tylios guli--
Tau Amžinybės Ženklas ant kaktos...


******
Dainuot gyvenimą - mirties šešėliai blaško
Žaliausius beržus vėjo pagiriuos--
Gyvenimą be ašarų - kaip vaško
Veidai brolelių, palietė kuriuos

Švininės kulkos...rytmetėlį baisų
Po turgaus grindinius išmėtys juos--
Dainuot gyvenimą !!! Tu visiškai be teisių...
Eglynai tamsūs gedulą nešios--

Skaras juodas ryšės liepos sutemę
Pavakariais dar vasaros žalios--
Užmiršk, kad kruvini takai per žemę,
Kad staugia akmenys iš skausmo pakeliuos--

Dainuoki džiaugsmą didį - jo neatmeni--
Dainuoki - kelias trumpas lig širdies
Bejausmio švino... Tėviškėlės akmenį
Prakalbinai ! Klastos nagai artės...

Nušluostė ašaras švelnusis vėjas smilgų--
Tik tau, širdie, raudoti nevalia--
Sumindys priešai !!! Iki skausmo ilgu--
Pražydai mums Tu Lietuvos Gėla...


********
Keliai duobėti ligi šiol palikę--
Sielų keliai, nors karas baigėsi seniai labai,
Bet griausmas jo dar mūsų nervuos klykia--
Ir nuo politikų klastos stogai

Ramybės trupa, kaip nuo uraganų--
Tėvynė skendi skausmo debesy--
Tiesa pavirtusi benamiu Panu
Raudoja girių glūdumoj...Esi

Juk Tu visur, lakštingala tyroji--
Girdi, kaip skilinėja mūs dangus?!
...Bet Tu giedok... taip graudžiai man dainuoji--
Lyg grotų žiedlapių styga žmogus...
giedrex26