Aš prarandu savo prasmę,
Kai negaliu patarnauti.

Aš prarandu savo prasmę,
Kai išsipučiu tarsi varlė.

Aš prarandu savo prasmę,
Kai sukeliu triukšmą,

Nes jie vaikšto ant pirštų galiukų –
Taip išreiškia pagarbą mirčiai
(Be kurios nebūtų ir gimę).

Aš prarandu savo prasmę,
Kai ištrypiu svetimą sodą.

Aš prarandu savo prasmę,
Kai susirenku derlių anksčiau, nei reikėjo.

Aš prarandu savo prasmę,
Jei šventės „atšvęstos“ dar joms neatėjus.

Aš prarandu savo prasmę,
Jei gimstančiam Kristui neturiu prakartėlės.

Aš prarandu savo prasmę,
Jei negrūdinu savo kantrybės.

Aš prarandu savo prasmę,
Jei išlepinu šunį-gašlumą.

Aš prarandu savo prasmę,
Jei nespjaunu į vandenį VIEN dėl praktiško požiūrio.

Aš prarandu savo prasmę,
Jei taip ir nesugebėjau pabusti,
O paskutinis Būties žadintuvas tik ką nuskambėjo...