Likimas kaip lazda su dviem galais:
Vieniems jis geras, o kitiems žiaurus.
Kol kas jo barti negaliu. Žirgais
Mane jis veža per gimtus laukus.

Pro šalį plaukia pilkapiai seni,
Nauji namai, pušelės garbanotos.
Matau Tėvynės mėlynas akis,
Gamtos močiutės dovanotas.

Kol prunkšdami žirgeliai bėgs laukais,
Aš jam dainuosiu iš širdies visos.
O kai pails, nebarsiu jo už tai -
Negali bėgt žirgai be atvangos.

Visiems reikės išlipti iš vežimo...
Kada ir kur? Na, kam gi klausinėt!
Kol veža mus, dėkokime likimui,
Kad galime gyventi ir mylėt.