Jėgos
užkopt ant kalno
dar turiu
iš čia gražu
žiūrėt į horizontą
kai jis nuskęsta
jūroj debesų
voriukas  
šviesiu siūlu nusileido
man ant peties
akis užmerkus
čia susigert į samanas
turiu vilties
vėjui į ausį kuždant
tyloj iškvėpsiu
savo nerimą
tave gal prisiminsiu
savo priesaiką
mylėti
iki pat mirties