Duris užvėrus laikas nesustoja
Ir pražūties plačiais sparnais
Kažkur už lango tyliai suplasnoja,
Užsupdams tylinčius ir staugiančius keiksmais.

Tik tu ramus už lango drimbant snaigėms
Svajoji ir skini nakty margus sapnus.
Paukščius palydi, sutinki klajojančius padangėm
Ir atiduodi arklą kaip kadais žaislus.

Pavargęs kelyje sekundę šokantiems pavydi,
Atminęs prarastus kadais draugus rimtus.
Po to akimirkai nuščiuvę šokantys tave palydi
Į duobę žemėj tardami, kad tai dangus.