Aš namų jau seniai neturiu
Ir už slenksčio niekad neparklupsiu.
Kai sutūps vakarai už tvorų,
Vėl klausysiuos, kaip maldos ten supsis.

Aš kalbėti, deja, negaliu, –
Išdejuoju žodžius į eilutę.
Kaip vitražo stiklus ant akių
Guldau ašaras, skėlus per pusę.

Aš savęs kaip anksčiau neturiu –
Išsiderinę žodžiai subyra.
Išeinu atrakintu keliu –
Ten girdėsis, kaip meldžiasi vyriai.