švéndriniais stogais
lėtai ir tyliai
atsargiai

nevaikštau. ne
paviršių pėdomis lengvai liečiu tik

rieškutėmis pasisemiu čia laiko smilčių
ir tekinu ramiai tarp pirštų
pakvimpa žvaigždėmis ir begaliniu ilgesiu
jaučiu kaip šypsos atlaidžiai genčių senųjų meilė

nesu lunatikė
tik švéndriniais stogais
dienų smulkmes laukan išleidžiu

į šalį pasitraukia gyvenąs many žvėris
į nieką virsta susiraičiusi niekinga baimė
darausi vis mažesnė vis lengvesnė
supanašėjusi į paukštį

nevaikštau. ne
lengvai paviršių pėdomis liečiu tik

atsargiai
lėtai ir tyliai
švéndriniais stogais