Pakelėje, kur karstą pasidėjau,
tokie seni beržai,
nuo kalno
čia taip toli matyt...
Atsiguliau,
į baltą pagalvėlės nėrinį
įkliuvo voras,
gal ir jis
kartu su manimi
nusprendė mirt...
Bet vėl tu ateini
ir čia mane atradęs
kalbi man apie indus
nuo pusryčių neplautus,
apie ožkas – atsivedė ožiukų,
o avys bliauna nepašertos tvarte,
be to jau laikas būtų ko užkąsti...
Nenoriu valgyti,
dabar galiu tik merdėt,
ir pas mane į karstą nesigulk,
čia vietos dviems tikrai nėra,
o Dieve, ar leis man kas
pabūt vienumoje?..