Mačiau ir matau, kaip jis stovi ant bėgių. Tyliai ir ramiai žiūri į viršų. Pro šalį eina purvini vaikai, sustoja ir laukia traukinio – taip seniai matė, ką nors sutraiškytą... „Žavios akimirkos, - kalbasi jie, - nepaneigsi, žavu.“
Jis vis dar stovi ant bėgių, nors ne, ima eiti pirmyn, vis dar atlošęs galvą į viršų, ir tik retkarčiais apsižvalgydamas aplink. Eina taip sklandžiai laikydamas lygsvarą, lyg lauktų kažko, ko nedrąsu laukti.
Na, taip, iš tikrųjų, jis ir yra ramus, tačiau įžeistas. Neįgalia mintim išvadino. O jis vis tiek mėgsta kaktusų sultis ir naiviai, o gal išganingai tiki, kad jos išgelbės žmones nuo kupranugarių karalystės, kuri vieną dieną įsigalės. Juk klimato atšilimas nieko gera neduos.
Keista mergaitė – stovi ir žiūri į mane. Žinau, kad mėgini nukreipti žvilgsnį į dangų. Tu pati nesupranti, kad to lauki. Na tiek to, laukim drauge.
Nesuprantu, kodėl taip sunku nukreipti akis nuo to žmogaus. Juk aš laukiu visai ko kito. O gal?.. Nejaugi mes laukiam...drauge?
Jį artėjantį pajausti visai nesunku, net nebūtina atsimerkti. Gal man pasikviesti ją šalia savęs?
Nuo mažens jaučiau, kaip jos artinasi, nereikėdavo net atverti akių. Gal man prieiti prie jo?
Diena  nuostabi ir aš tikrai žinau, jog tuoj prasidės. Ei, panele, gal norėtumėte mano šaliko? Man regis jis jau netoli.
Seniai nejaučiau laiko sustojant prieš tą akimirką, kai tai prasideda. O, dėkoju.
Matau! Kiek daugiau nei per ištiestos rankos atstumą. Ateikite arčiau, čia geriau matosi.
Jau tuoj. Štai! O, jūs buvote teisus, vaizdas čia kur kas geresnis.
Aš to taip ilgai laukiau, jog lengvi šalčio pūkeliai, krentantys man ant galvos, tampa tikra palaima.
Pagaliau. Jokio vėjo, jos taip grakščiai krinta.
Toks švelnus.
Tokios lengvos.
Sniegas.
Snaigės.