Smeigia, kerta jis kirviu,
O tu spjaut bandai žodžiu.
Tinka jam tasai skreplys,
Bet vis tiek taikosi žaltys.
Įkąst, įgelt jis vis mėgina,
Bučiuoja tau rankų venas tyliai tyliai,
O tu žvelgi tiesiu žvilgsniu,
Klausiamu, bet ne bailiu.
Skausmą pro dantis kenti
Ir priešintis nebegali:
Surakintom rankom plūsta upės,
Rieda ašaros raudonom lūpom.
Kūnas kenčia, kenčia ir dvasia,
Ji nebesupranta,
Ko dar liko čia.
Ko jis neužbaigia
Savo darbo, triūso,
Negi jam pagailo
Savo meilės būsto?
Ne, jis negailėjo,
Ne, jis kirvio galąst išėjo.
Su aštriu kirviu
Darbas bus užbaigtas lengvu kirčiu.
Bet visgi nežinau, kodėl
Jo ranka nekilo.
Gal kažkas įspėjo:
Pragaran kulniuosi šitaip nusidėjęs.