Aš girdžiu tavo liūdesį,
Tavo dūzgiančios širdies aidą.
Matau vėjyje besisukantį smėlį.
Galbūt jis paliko tavo kapą,
Kad pamatytų mano sielvarto išvargintą žvilgsnį,
Užgesusios vilties jausmą,
Vidinį šaltį,
Skausmingą dabarties suvokimą
Ir pasikartojantį drebulį.

Kiekvieną vakarą tyliai verkiu,
Prisimindama gilias tavo akis,
Kai stebi visus ramiu savo žvilgsniu,
Kurios jau niekad nebesakys
Kaip gera būti kartu...

Prisimenu iš skausmo suspaustas lūpas,
Tą nuviliantį plonumą,
Oda aptrauktus trapius kaulus,
Dėmesį atkreipiančias gyslas,
Kuriomis dar tekėjo...

O kaip norėčiau darkart prie tavęs prisiglaust,
Pajust tą gležno kūno tvirtumą,
Pamatyt nepakeičiamą šypseną
Tą tavo plaukų žilumą,
Ir išgirst skambų balsą.

Išėjai taip kaip išeina visi,
Su skausmu ir pažadu nebegrįžti,
Apsvilinai artimųjų širdis,
Priversdamas mus iš vidaus mirti...

Aš girdžiu ir girdėsiu
Tavo širdies plakimą,
Žemės ant medžio kritimą,
Bejausmio vėjo švilpimą
Ir ašarų tekėjimą...