Jūrinė rapsodija
~*~
Aprasojusį raukšlėm
veidą žegnoju
nesenkančia ašara
traukiuos žingsniu kairėn
kiek pamenu ten švyturio būta
kur kompasas rodo
į magnetintus
dirvos griuvėsius
~*~
pasilenkęs prikaltą
smėlio pašvaistę
vinim į skylėtą
kišenę beriu
čia žuvėdros
Kaip erdvių piligrimai
skrodžia orą
ties įstrigus aušra
~*~
Ten sirenos
nutrauktomis stygom
žaidė deivėm
nakčiai viską apsėmus
Kaskart vis godžiau ėsdamos
prašalaičių syvus gyvybės
Klykė vilkais
it jūros audra
~*~
Dar devynis
kartus pamatau
kiek lenktam horizonte
tolstantį laivą
sudraskytomis burėm
Ir apglėbęs inkarą
Tirpstančiom rankom
anglim ant smėlio piešiu
nekropolį senkančios jūros.
~*~
Grandinėmis staugdamas rytu
Pakylu kartu su aušra ir
nebyliai žuvėdros mostu
neriu skradžiai žemyn
kur užmaršties
pelėsiu aptrauktas
šaknis išpažįstu
saviesiems dievams
~*~