Milijonas žaibų skrodžia dangų,
Taip noriu ištrūkti iš tavo rankų.
Jos laiko mane, bet taip abejingai,
Kaip žaibas trenkia medį, taip žiauriai,
Taip skausmingai...

Nepaleidi. Bijai. Tai tiesa.
Aš pabėgčiau, nesvarbu, kad basa.
Niekada negalvojau, kad gali būti taip sunku.
Pasirodo gali. Staiga suklumpu.
Štai pakeli mane ant rankų, mane jos saugo.

Bet tavo pagalbos – sakau – man nereikia.
Aš ištrūkau ir bėgti pasileidau,
Atsisukus mačiau, kaip tu ant kelių nusileidai.
Kažkodel man pasidarė gaila, kažkodėl graudu.
Bet jau nebeatsisuku, lekiu.

Lekiu į tolį nuo tavęs,
Aš nebegrįšiu.
Niekada.