Surask jėgų, brangioji,
Kad šiandien jis laukia ne tavęs.
Naktis bus pilna praeities šešėlių
Gižiais, linksmais ir melancholiškais veidais.
Neverk. Vėjas barbena liepos šakomis į langą.
Tik tu neverk. Negins šešėliai juodais abitais.
Jau valtininkui už juos sumokėjo
Paskutinę monetą tavo mylimasis.
Pro atdarą langą šiaurys vėjas bučiuoja
Plikas tavo kojas šlapiais, šaltais bučiniais.
Egoiste, nuspręsk: labiau gaili ar nekenti savęs.
Dabar medis šlapius tavo pėdsakus geria.
Mieloji, nekeisk pasirinkimo.
Trink jo žvilgsnius nuo savo pėdų, kojų, rankų, veido.
Trink bučinius nuo kūno. Tai nebe tavo. Atiduok kitai,
Kuriai fortūna savo gražiąją pusę atsuko,
Tau teko kita, išėsta raupų.
O jei jau gaili, tai gailėk savo tyrumo,
Kurį neapykantos šuniui pamesi,
Juoksiesi, kai baltą rūbą draskys,
Ir ryte savo šaltų akių nebepažinsi.
Nepakeliamai trūks švelnaus mėlynumo.
Už tavo lango rėmų, už kambario celės
Lenda užtinęs rytas, vaiko raminusias žvaigždes.
Rask jėgų, vaikuti, užmigti.
Rask jėgų pabusti, vaikuti.