Mes ėjome į karą
ir nuskendome vandens
šaukšte. Gėdą iškęst
sunku, brolau.

Danguje kaupias Dievo ciklonas,
žaibo žvilgsnis perveria veidus,
burnose – kartus prietemų skonis,
baimė žingsnio iš vietos neleidžia,
o keliauti dar daug – visos naktys,
jeigu pilnatys verčias sekundėm
per dėmėtą aušros ciferblatą –
laiko nervinis tikas. Sugundė

visus vyrus poilsis smuklėj.
Žinai – moterys, viskis ir kortos,
o tas karas tik šmeižtas aprūkęs,
tik netikras skenduolis už borto.
Mus apmovė. Tai tiek tos teisybės.
Žodžio akcijos smuko, apgirto.
Ir nusibrėžė kruvinos ribos:
Palei juos. Palei mus. Palei mirtį.