analų vėrinį baltais gulbių pūkais
tau, Penelope, angelais sudėjom,
kad ilgą naktį šėlstant su kitais
ramintų kutuliai lengvi pavėjui
nors būta daug žaviai šmaikščių akių
nuo jų deglų troškimai apvalėjo
tu žygiavai beždžionišku ratu
ištikima iš baimės Odisėjui
kam sutverta pavirst kieta uola
nenoriai keist ir prigimtį, ir lytį
jauteisi tarsi būtum prakeikta
nes būti nuodėminga – reiškė mirti.