Vos šliaužia metai. Skausmas plinta,
Juoda skara nuslysta ant peties.
Lydėjai nežinion jau užaugintą,
Beeinantį link savo praeities.
Kasdieną vis brauki likimo šluoste
Paveikslą žvelgiantį gyvom akim,
Ir vis platėja praradimo juosta,
Ir vis sunkėja žemė po tavim.
Ir durys varstos - tik ne tie įeina,
Ir gėlės kvepia, tik ir jų nereik,
Nes tądien išvarvėjo žvakių vaškas
Ant paskutinio užrašo beveik.
Randi dar pirštų pėdsakus ant knygų,
Sena knygelė paslapčių pilna...
Ir vis mąstai, kodėl tokie nelygūs
Gyvenimai su savo pabaiga.
Eini ir ieškai pėdsako ant slenksčio,
Plaukų sruogelės neklusniuos plaukuos
Lyg paskutiniojo gyvybės ramsčio,
Lyg paskutinės Dievo dovanos.
O metams šliaužiant, skausmas plečias,
Juoda skara nuslysta tik nakčia
Ir nežinia, kuris iš jųjų svečias,
Ar MOTINA, ar tas, kurio nėra...