Einu akmenuotu keliu. Tolumoje matau duris... Jos apaugusios erškėčiais. Prieinu, žiūriu į jas įdėmiai... Nenumaldomas noras pagauna mane jas atidaryti... Plėšiu erškėčius nuo jų... Rankos pasrūva krauju... Pirštai sugrubę nuo skausmo, tačiau negaliu atplėšti jų... Tarsi stipri jėga jas valdo... Staiga erškėčiai nukrenta ir sunyksta mano akyse... Perbraukiu kaktą kruvinais pirštais... Susmelkia širdyje... Duris paspiriu koja, jos atsiveria... Žengiu vidun, aklina tamsa... Menki žiburėliai skraidžioja joje... Kas tai?.. Bandau rasti sieną ar bent kažką apčiuopiamo, bet... Tai tik tuščia erdvė, juodas sūkurys, kuris traukia viską į save... Kraujas, bėgantis nuo mano rankų, ima piešti rožes dideliais spygliais... Jie sukasi ratu, pamažu svyruodami keliauja į mane... Noriu bėgti, tačiau negaliu... Mano kojos tarsi įbetonuotos į žemę... Pajuntu verianti skausmą... Tai spygliai įsirėžia į mano širdį besiplėšiantys vis giliau į ją... Tai mano vidus... Šaukiuosi pagalbos, bet niekas negirdi... Kurtinanti tyla... Atrodo juoda tamsuma sugeria viską... Kišenėje randu degtukų, bandau uždegti bent vieną iš likusių ir štai iš trijų paskutinių vienas įsižiebė... Viskas nušvinta šviesa – kitaip... Pagaliau... Įkvėpiu... Man pavyko... Aš pakeičiau save...