Smulkūs smulkūs bebrų dantys
greit kamieną žemėn lenkia,
vandenėlis šaltas šaltas
išbučiuoja mano paltą.

Pasimetęs, atsibudęs,
žvilgsnis mano vidur miško.
Et, sunku suprast, kur juda
debesys, danguj ištiškę.

Teks pagaut tą seną šarką,
įsitaisiusią pašonėj,
ir paklaust, kur žiurkės virsta
naujametinėm svajonėm.