Metai vėl
prigavo ir pabėgo...
Kam gi šįkart kris
Lemtingas skaičius,
Kad aukščiau
Pakiltum atsitiesus
Ir kad nesukniubtum
Susiraičius?
Paslapčia nugvelbtum
Laiko kraštą,
Permestum per tankią,
Aukštą tvorą,
O paskui paskleistum
Kaip iš rašto
Savo paskutinį
Keistą norą –
Kad kiti ateitų
Pailsėję,
Neužvargę, žvalūs
Ir lemtingi,
Kad ir vėl įkvėptum
Laisvą vėją,
Ir kad būtume
Visi laimingi.