Rašalu kręštančiu
randasi raidės,
Subėga į tašką.
Kai kur į tuščią eilutę.
Kartais sprogčiau į
devintą grunto atodangą.
Jei tik kas leistų.

Brendžio kvapas
smelkias popierin.
Bijau, kad suprasi.
Pusgarsiu tyliai cituoju –
Žinok, kad nevienas.
Nevienas – gan keistas žodis
vienuoliui,
          ilgesio
                  rankom
                        rašytas.