Dienų dienas einu per pusnis,
O kojos grimzta vis giliau.
Jaučiuosi tokia menka,
O audra manyje nušluoja viską,
Palieka tik gilius randus širdyje
Įrėžtus skausmo peiliu...
Laukiu kada ji nurims ir sušvelnins skausmą viduje...
O tereikia kažko menko...
Kažko, ko nebeturiu...