Žmonės šoko prie mergaitės nuo stalų ir užubarės, įvedė ją vidun, visą tiesiog paklaikusią, sunkiai berezgančią žodžius bei vos ne permatomo blyškumo.
    Lilė garsiai nurijo seiles. Dangus pamažėle nujuodavo virš Halftouno namų stogų, ir kambarį, kuriame sėdėjo Dorota su mergaitėmis, užliejo trapi prietema. Tik židinyje priešais jas pokšėjo degančios malkos. Dorotos žolės, susuktos į įvairiausių dydžių ryšulėlius, kabojo nuo užuolaidų karnizų ir židinio atbrailos, mesdamos ant grindų niūrius šešėlius. Buvo tyku tarsi naktį bažnyčioje. Dorotė kalbėjo toliau:
- Ponų ir Padmos miegamieji buvo įrengti antrajame dvaro aukšte. Kartais ne ten dabar jūsų kambariai?
- Pošimts pypkių, taip išeina, kad mes miegame to... – aiktelėjo Lilė, bet ją tuojau ta nutraukė įsiterpusi Dorota.
- Praėjo daugiau nei pusamžis, Lile. Ne jūs vienintelės ten miegojot, neverta jaudintis – lovos juk ne tos pačios.
    Taigi, kai policija rado ponus ir mergaitę, visi nustebo, kad jie atrodė tiesiog lyg miegantys. Padma gulėjo savo lovoje, iki pusės atklota, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Kaip ir sakė tarnaitė, ir ponus Parkinsonus, ir vargšę Padmą rado tuščiomis akiduobėmis, jau atšalusius ir pilkus kaip akmenys.
- O įrodymai? Vistiek turėjo kažką rasti. – prakalbo Elzė, bet tuoj pat nutilo, išsigandusi savo nejaukiai nuskambėjusio balso.
- Ne visai. Kaip greit policija prisistatė į įvykio vietą, taip greit ir nuleido rankas. Visi puikiai žinojo, kad Parkinsonai nebuvo mėgstami, nors šis įvykis ir sujaudino žmones, neatsirado nei vieno suinteresuoto tęsti tyrimą. Matot, nei ant laiptų, vedančių į antrą aukštą, nei pačiuose miegamuosiuose – niekur policija nerado nė menkiausio pėdsako, įkalčio, gelbėjančio tyrime. Visiškai nieko.
    Tolumoje į rytus, Halftouno laikrodžio bokšto pusėje, springdamas užkaukė šuo. Bet Kandis net nevirptelėjo: jis toliau pūtė į akį tarp kaulėtų Matil rankų ant jos kelių, visai nereaguodamas į aplinką, tik kartais sapnuose krūpteldamas.
- Bet toji tarnaitė visgi kai ką rado. – Dorota nuleido galvą, dešine ranka prisidengdama akis. – Ji puikiai žinojo kiekvieną Parkinsonų dvaro kertę, kiekvieno net ir menkiausio daiktelio vietą.
Padma nešiojo tokį pakabuką, niekados jo nenusiimdavo – jis visada kabėdavo jai ant kaklo. Kai Padmą rado, ant jos kaklo pakabuko nebebuvo, tik ant krūtinės sudėtos rankos. Turbūt išsigandusi ji pirmiausia puolė patikrinti, ar jis savo vietoje. Ji taip ir mirė, nespėjusi jo sugriebti, su aimana praviroje burnoje. Daugiau visi vertingi daiktai namuose stovėjo savo vietose net nepaliesti.
- O kodėl tarnaitė niekam viso šito nepapasakojo? – paklausė Lilė.
- Greičiausiai bijojo, jog bus apkaltinta jį pavogusi – natūralu. Ir taip šioje žmogžudystėje buvo vieni klaustukai: jokių smurto žymių, jokio bandymo pasipriešinti. Tik akys, kurių, ironiška, bet irgi nebuvo, kas kėlė daugiausia klausimų byloje.
Tarnaitė liko viena gyventi dvare. Ministerija ir miestelėnai jai leido, mat ji buvo našlaitė, nuo pat mažumės augo pas Parkinsonus. Ir gyveno ten ligi tol, kol buvo nuspręsta tame pastate įrengti vaikų namus.
Elzė žiojosi kažką pasakyti, bet Dorota akimirksniu suprato.
- Vyras prie durų? Sodininkas jį tikrai matė, bet paprasčiausiai neatpažino. Jis pasirodė buvęs Parkinsonų ekonomas. Gilbertą policija pasiėmė nuovadon apklausti. Ir nieko. Pasirodo, jis tą rytą taip ir nesusitiko su ponais, nes durų jam niekas neatidarė.
    Tylą sudrumstė plyšaujanti durų skambučio gegutė. Elzė ir Lilė liko sėdėti kaip sėdėjusios, beveik nesumirkčiodamos iš įtampos, o Dorota pamažėle stojosi, viena ranka prie krūtinės glausdama Kandį.
- Čia turbūt jūsų atėjo. Gausim velnių dabar visos trys. – Dorota užjaučiamai šyptelėjo.
- Duodu ranką nukirst, kad čia Klišė. Niekad ramybės neduoda, slankioja iš paskos nuo ryto iki vakaro. – Elzė pašoko ant kojų, o skambučiui įsišėlus, davė ženklą stotis ir Lilei, sėdinčiai be žado.
- Aš jus palydėsiu, mergaitės. Bijau, kad jums jau seniai laikas namo – bemaž devynios. – Dorota priėjo prie mergaičių, ir jau visos trys pasinešė link durų. Lilė į džinsų kišenę įsigrūdo taip ir neparagautą sausainį.
    Jau beveik prie durų Elzė sustojo lyg netikėtai kažką prisiminusi ir, trindama galvą, atsisuko į iš paskos vargiai pėdinusią Dorotą.
- Bet, pala, Dorota, iš kur jūs sužinojote, kad ta tarnaitė nerado Padmos pakabuko, jeigu ji to niekam nesakė?
    Dorota mąsliai pakėlė akis ir, paleisdama ant žemės Kandį, tarė:
- Matot, toji tarnaitė buvau aš.