Jūs dar žadate skaityti ar neskaityt, aš gi novelę jau perskaičiau kelis kartus ir, pasimetęs savyje, sprendžiu, ar nereikės  paprašyti moderatorių pašalinti šį kūrinį, kad nežibintų žmonėms akių. Dar iki parytės sapnų net neįtariau, kokie reikalai mane užgrius ir nežinojau, kad atsiras tokia novelė. Nežinojau net tuomet, kai susapnavau tokias aukštas pajūryje uolas, kurių Lietuvoje net nėra. Gerai atsimenu save ant aukštos uolos, kur labai žemai, sakyčiau, už kokio puskilometrio, o gal net žemiau tyvuliuoja jūra. Ant uolos, regis, ne šiaip sau – žinau, kad nuo jos man reikia šokti į jūrą, kad tikrai šoksiu, bet tai nebuvo paprasta. Stiprios baimės širdyje nejaučiau, bet kalbėdamas a. a. savo bičiuliui Cezariui sakiau, kad šokti baisoka. Ir štai tas šuolis!.. Šuolis kojomis į vandenį, nes nusitaikyti stačia galva nesiryžau. Jaučiu kaip kūnu skrodžiu erdvę ir pagaliau- šlept, bet jau ne kojomis į vandenį, o galva. Tikėjausi, kad po tokio ilgo kritimo panersiu giliai gilia, bet- Dieve mano! - ogi tik panirau per kokį sieksnį kitą ir išnirau stebėdamasis, kad taip viskas neįmanomai  paprastai ir netikėtai susiklostė.    Toks dalykas net nepabudino iš miego, nesutrukdė miegoti ir netgi toliau sapnuoti. Lankiausi karietoje, girdėjau ten skaitant mano naujausią, faktiškai neparašytą kūrinį ir nors girdėjau nemažai pasikartojimų, bet vertinau jį neblogai, o iš sapno pažadino ir ant kojų pastate išgirsti žodžiai, kurie  man, atsibudusiam, suteikė nemažai rūpesčių.
       -Kažkas turėtų įvykt, -pasakiau, - bet  kas?
       Iš naujo bandžiau atsiminti, kokie sapnai lankė naktį. Nebuvo jie tokie migloti, kad nusisukęs nuo jų, išsižadėčiau, girdi, neatsimenu, atstokite, miglos, nuo manęs. Ir ypatingai raiškiai smegenis raižė  išgirsti ir skirti Molii žodžiai, kurie būtent ir pakėlė iš miego, pastatė mane ant kojų. Nežinojau, kaip elgtis, pabandyti užmiršti ar...
        Molii parašiau taip:
        
        „Atsikėliau prieš penkias.
        Gal dar būčiau miegojęs, bet pabudino aiškūs kaip šeštadienis sapno žodžiai. Tavęs sapne, Molii, lyg nemačiau, bet žodžius pasakytus Tau, sudėlioju taip, kaip juos išgirdau: "NEDRĮSK, MOLII, ATSISVEIKINTI, NES UŽPYKSIU AMŽINAI.“
        Ir va po užtrukusio apsisprendimo perduodu tai, ką išgirdau sapne, kas mane iš jo pabudino...
        Taigi Labas rytas, Molii...
        Dar taip anksti niekuomet nieko nesisveikinau“.
        
        Ar reikėjo taip? Ar reikia? Ar nepamanys kas, kad kuriu kažką, kaip  Radijo karietą?
        Tikrai ne.  
        Taip apsiliuobęs ir apsiblausęs, išsikapanojęs iš neplanuotų darbų įplasnoju į Žalią Žolę“.
        -Sveika, Radaa, sakau,- o ji man vietoje atsakymo... šest eilėraštį „ Žvilgsnis  šalia“ su jo pabaigoje  tokiais ir taip parašytais žodžiais:
   
                         ateik ateitim
                    manęs tik nebus jau
                               bijau

                               tamsoje
                               naktyje
                               savyje
                               savimi

                               pagaliau
                                    ?
        „Po tūkstančio metų gal tikrai nebus mūsų, o iki tūkstančio metų - BŪKIM!“- parašiau.
         Aš negaliu atmesti, kad tokie dalykai atsiranda šiaip sau, be priežasčių ir manau, kad elgiuosi kaip bet kuris žmogus, pirmiausia pasidairydamas ir jų paieškodamas savo namuose. Ir vėl – DĖJA!,- tenka atsiminti primirštus dalykus.
        Manau, kad tie, kas skaitinėjo Šklėrių noveles, atsimena  Radijo karietoje perskaitytą seną laišką. Nesinori jo dar kartą skaityti, bet parodyti jį vis dėlto verta. Manęs gi neapleidžia mintis, kad kažkam – galingesniam- parūpo kai kuriuos reikalus pažarstyti mano rankomis. Primenu, kad anasis laiškas, priekaištaujantis dėl ne taip pradėtos Radijo kelionės, yra pasirašytas ir mirusiųjų kryželiais. Pamatęs juos Tomas net skaityti nepanoro:
        -Tikrai, Pranuci, neskaitysiu toliau,- bandė priešintis, - Ir kodėl vietoje parašų čia tiek daug kryželių? Ką? Ar Šklėriuose tiek beraščių? Tik keli parašai kaip parašai, o likusieji kryželiai, kryželiai, kryželiai...
        Ir tuomet jam sakiau:
        - Čia skaudesnis dalykas, negu galėjau įsivaizduoti. Šitais kryželiais, Tomai, pasirašyta ir už tuos, kurių jau Šklėriuose - o ir šitame pasaulyje – nėra. Vienus pažinojau. Sveikinomės, buvome pažįstami, bet dabar nėra. Kitų visai nežinojau, bet iš Anapilio jie parašais irgi primena, kad turime vieną  gimtinę. Ir suprantu – bent man taip atrodo – kad šitame laiške visi Šklėrių kapinių kryželiai.
        Dabar Tomas žino, jog man tuomet reikėjo, kad labai skaudėtų. Visi tie kryželiai parašyti mano ranka nuoširdžiai tikint, kad tokie parašai atsirastų, jeigu galėčiau mirusius atgaivinti, pakelti iš numirusių. Baisiau buvo suvokti, kad artimiausi giminystės ryšiais saistomi žmonės daug savo mirusių neatsimena. Aš irgi negaliu pasakyti, kokie mano tėvo keturių brolių, mirusių vaikystėje, vardai.
        Net nepastebėjau, kai karietoje atėjo ponia Citata.
        -Regisi, ne ta koja iš lovos išlipote?
        - Iškart ant abejų. Iškart.
     - Tikrai? Tuomet kažkas turėtų įvykti, jeigu dar neįvyko. Įdomu- kas? Bet tikra, kad jeigu žmogus iš lovos keliasi iškart stodamasis ant dviejų kojų, gero laukti nereikėtų,- kalbėjo ponia Citata ir nesupratau, ar rimtai, ar pašaipiai.
       - Tavęs, ponia, dar nebuvo, kai su Tomu Vaisieta skaitėme laišką, pasirašytą  kryželiais.  Dabar atsimenu tą laišką ir tikrai, kad nieko gero.
       - Ne, tokio laiško nežinau, - pasakė ponia Citata. Ir sukluso taip įtaigiai, kad negalėjau nepasakoti apie jį.
       - Atsimenu ir jaučiuosi  lyg nusikaltęs. Man gi norėjosi to laiško kryželiais, kurie vietoje parašų, priminti mirusiųjų vardus ir pavardes, kurie žinomi: Elena Kisieliūtė, Onutė Kisieliūtė, Liudvikas Kisielius, Antanas Kisielius, Ipolitas Kisielius, Pranas Kisielius... Šių savo mirusių seserų ir brolių vardus Saimonas Kisielius žinojo, tačiau  dar trijų –ne. Jų kryželius ir toliau reikia vežioti ar nešioti kartu su laišku.
        Turbūt ponia Citata suprato, nes klausėsi ir laukė, ką daugiau pasakysiu. Paprastai Lietuvos vežėjai  savo kalbas raizgia painiai, mažai paisydami, ar juos kas supranta ar - ne, tačiau pagauti kalbos, retai susivokia, kuomet laikas sustoki ir palaukti.
       - Jeigu iš  bažnyčios išnešamas paveikslas,- kalbėjau,- tuoj sakome, kad bažnyčia apiplėšta. Kai nuo altoriaus atplėšiamas koks nors daiktas, vėl sakom- altorius apiplėštas. O kai iš mano, tavo ar kito atminties išnyksta  brolio, sesers, senelio ar senelės vardai, regias, irgi reikėtų sakyti- atmintis apiplėšta. Ir todėl, ar nereikėtų sakyti, kad ir mes esame tie patys bažnyčių vagys ar altorių plėšikai?
        - Manau, kad ir laiškas suklastotas, netikras. Jo niekas apart dziedulio nerašė, - atėjusi pasakė Astė.- Irgi norėjai, kad skaudėtų.
        - Taip, tai mano išmonė, - prisipažinau,- bet taip atsitiko ne iš dyko gyvenimo. Kažkoks skaudulys įsilaužė į sielą ir iš ten padiktavo: jeigu niekas apie tai tau, vežėjau, nerašo, rašyk pats sau. Ir bent šį kartą nemeluok. Negirk. Nepeik. Rašyk teisybę...
‚       „ Rašyk laišką, ir bent šį kartą nemeluok“,- atsikartojo žodžiai aidu nuo karietos sienų.
       - Gal  suprasit, gal nesuprasi, bet štai senstu ir vis geriau suprantu vieną labai gėdingą dalyką. Tik pažiūrėkite: ant galvos skrybėlė, po skrybėle- plikė, po plike kažkiek smegenų, o  juose  įrašas: Kada... sakyk, kada sugrąžinsi nuo altoriaus pavogtą turtą.
        Tiesa, neprisimenu, kada  buvau išpažinties, bet dažnai pagalvoju, kad visos tos nuodėmės, kurias  sukuždėčiau kunigui į ausį, nebūtų svarbiausios mano nuodėmės. Įrašas smegenyse pasiliktų  koks  buvęs
        Ir vėl aidas:
        „Kada, sakyk, kada  sugražinsi nuo altoriaus pavogta turtą?
        - Aš pats ilgai negalėjau suprasti, apie kokį čia turtą kalbu, bet žinau ponios- panelės, kad iš dviejų dalykų geriau pasilikti apvoktam, negu apvogti kitą.
Aidas: Geriau pasilikti apvoktam, negu apvogti kitą?
        - Tačiau vieną kartą man pasisekė. O  buvo taip: sutikau senokai matytą  žurnalistą  Gražvydą Tučkų. Sako, girdėjau, kad  Radijo karietą turi. Tai va, mielas prieteliau, jeigu matai šį kelią be akinių- važiuok. Jeigu nematai- nerizikuok...
   - Laukia kelionė į Vilkiją? Taip reikia  suprasti, - pakomentavo Astė
   - Ėėėė, yra svarbesnių rūpesčių. Visos nakties sapnai niekaip neišsitrina iš galvos. Bet tokia kelionė vis tik laukia...