Ryto migloj Gedimino kalnas paskendęs.
     Gal jam sapnuojas protėvių laikai?
       Kai gaisrų ugnys rausvino padangę,
         kai šalį gynė drąsūs karžygiai.

    Melsvo tolio skaroj įsisupęs,
     apsijuosiąs vainikais žaliais,
      šlaito kraštą įrėmęs į upę,
       bočių paslaptį slepia jis giliai.

    Čia užkopę semiamės tvirtybės.
     Tartum maldos klausomės tylos.
       Ir lyg girdim – trimitų šauksmas kyla.
        Lyg priesaiką širdis jį atkartos.

    Įsijausk į piliakalnio tylą:
      tavo protėviai – laisvės kariai.
       Jų troškimai į širdį prabyla,
         jie tave lydės amžinai.