Gedimino kalnas
Ryto migloj Gedimino kalnas paskendęs.
Gal jam sapnuojas protėvių laikai?
Kai gaisrų ugnys rausvino padangę,
kai šalį gynė drąsūs karžygiai.
Melsvo tolio skaroj įsisupęs,
apsijuosiąs vainikais žaliais,
šlaito kraštą įrėmęs į upę,
bočių paslaptį slepia jis giliai.
Čia užkopę semiamės tvirtybės.
Tartum maldos klausomės tylos.
Ir lyg girdim – trimitų šauksmas kyla.
Lyg priesaiką širdis jį atkartos.
Įsijausk į piliakalnio tylą:
tavo protėviai – laisvės kariai.
Jų troškimai į širdį prabyla,
jie tave lydės amžinai.