Tarsi amžino įšalo žemė
Širdis nebeplaka...
Kraujas sustingęs gyslose plėšo odą...
Skausmas perkreipia veidą ir sustingsta akimirkoje...
Tiek daug nematyta, tiek neišgirsta ir neliesta...
Baltų debesų pavėsy žiūrėti į dangų ir matyti kylanti paukštį – dovana...
Naudokis ja, žmogau, naudokis, kol gali,
Nes, atėjus skausmo valandai, prašysi galimybės dar bent kartą prie jos prisiliesti...
Šviesią kaitrią saulę temdo pilki šešėliai,
Paleisk šiaurinį vėją, nuvaryk juos šalin, neleisk pavogti savų jausmų...
Ar žinai, kas kartais beldžiasi tavo krūtinėje, kartkartėmis susmelkiant aštriam skausmui?..
Tai tavo nuovargis, pilki jausmai ir tušti norai...
Nesunyk tarsi gyvastis šaltyje...
Juk tu gali būti ne menka būtybe, dulkele žemėje...
Juk tu gali būti ryški žvaigždė, šviečianti danguje, tikinčiam viltimi...