Keliausi anksti, dar prieš rytą. Kažkur toli nuo Vilniaus, Ukmergės pusėn, trypė arkliai, girdėjosi neramus pasiruošimas mūšiui dėl LDK didžiojo  kunigaikščio sosto. Bet staiga, ūmai, lyg kas  kirviu tai būtų perkirtę. Atsivėrė ramuma ir joje įslinko jautrus eilėraščio posmas. Nereikėjo jokių pastangų, kad išgirstum:

                        Išsisklaidė vaikystės Pabaisko vaizdai,
                        Atsivėrė nauji – nematyti lig šiolei.
                        Šiek tiek liūdna, kad savo pėdų neradai,
                        Bet džiugu, kad tave pasitiko kaip broliai.
        
        Ir vėl kaip anksčiau, arklių trypimas, neramus judėjimas ir tūkstančių žmonių nežinojimas, kaip bus. Ir man prireikia net protingai pamąstyti, kad, esą, Pabaisko mūšio tikriausiai nebūtų, jeigu kuris iš dviejų pretendentų- Žygimantas Kęstutaitis ar Švitrigaila nesitikėtų pergalės. Ot, ir trypia arkliai žemę, šurmuliuoja apie 30 tūkstančių vyrų kariuomenės, kol pagaliau istorijai reikės parašyti: Livonijos ordino  magistras F. Kerskorfas žuvo, Švitrigaila pabėgo į Polocką, 42 kunigaikščiai, Švitrigailos šalininkai, pateko į nelaisvę.
        Gerai jaučiu ir suprantu kad ne viskas, kad dar žinojimas tęsis, bet dabar jis vėl paslaugiai atiduoda minutę tylai ir dar vienam to eilėraščio posmui:  
                          
                          Malonu, kad bažnyčion, kur vardą gavai,
                          Dar sueina pažįstami tavo tėvų.
                          Kad šventoriuj, kuriam taip seniai tu buvai,
                          Laisvas vėjas kedena lapiją klevų.

        Vėl žirgai, vėl pulkai, vėl nerimas ir aiškus žinojimas, kad Pabaisko mūšis užkirto kelią LDK suskilimui, kad po jo įsigalėjo Žygimantas. Tačiau Pabaisko mūšis dar vis nori nustelbti žinias, vis dar lyg nepasitikėčiau savimi:
    - Negi visa tai įvyko 1435 metų būtent gruodžio 28d? – dar mieguistu nakties balsu klausiu ir atsakinėju: -Tikriausiai- ne, nes Žirnajų ežeras, skyręs dvi kariuomenes su iš jo ištekančiu upeliu nebuvo užšalęs. -Ir jau ryžtingiau, iš tvirtesnių pozicijų: - Pabaisko mūšis įvyko anksčiau, rugsėjo 1d., tik va, kokia ta priežastis, kuri žadina savijautoje turėti taip tolimą  mūšį?,- neatslūgsta mintyse smalsumas, kol... ak, Viešpatie!- net pašoku iš lovos ir tiesus kaip styga nukrentu ant kojų šalia muškietininko špagos: prisimenu, kodėl toks sujudimas savijautoje. Ogi todėl, kad ten, Pabaiske, gimė kolega Sodininkas, Žaliosios Žolės poetas. Gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke, kūdikystėje buvo rugių laukas, kur šis šaunus ir patyręs vyras motinos ir krikštamotės,  atvežtas į pirmąją javapjūtę.
                          Ak, vaikyste, vaikyste, kur tu pradingai?
                          Atsiliepk bent gimtajam miestely!
        Laikas, laikas, laikas... Jo daugiau ar mažiau, bet jis būna visur, kol esi ir net tuomet, kai jau nesi, bet kad jis atmintį nešiotų, tai- ne.
                          Nesirodai todėl, kad ne tavo laikai
                          Ir kad nieks praeities sugrąžinti negali?-
        Tai vis Sodininko posmai paimti iš neįmantraus jo eilėraščio, pavadinto „ Po viešnagės Pabaisko seniūnijoje“. Parašiau „ paimti“, bet galima apsieiti be šito, nes  jie ten pasilikę, kaip buvę ir dėkui karietai, kad ji vis dėlto Radijo karieta: jeigu klausai, moki girdėti, tai būtinai išgirsti. Ir pasirodo, kad visas ekipažas būtent šitokiu būdu išgirdo apie savo gimtadienyje atėjusį Sodininką. Savotiškai paslaptinga buvo ir Citata- atrodo, jai visai nerūpėjo šurmulys dėl Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus taip ilgai brandintis minties, kad girdi “ DEMOKRATIJA YRA PARTIJŲ
KONKURENCIJA, O NE ĮTAKOS KLANŲ KONKURENCIJA“.
        Atokiau karietos susirinkęs Citatai prisiekusiųjų klubas bandė disputą  reikšminti, kelti į aukštesnį lygmenį, kažką daryti, kad pritrauktų Karlonų sodybos aplinkos dėmesį,  bet Pabaisko mūšio atgarsiai su Sodininko gimtadieniu užpildė visą erdvę. Niekas  nenorėjo girdėti, o juo labiau mąstyti apie kone išrėkiamas mintis, kaip antai:
        - Kubiliaus citata verta Lenino.
        - Ko vertas kubilas, kuris net nežino kas yra demokratija?
        - Manau, kad Lietuvoje egzistuoja viena pogrindinė partija, kuri keičia savo pavadinimus ir skyla į kitas partijas taip, kaip chameleonas keičia spalvas, tačiau turi vieną tikslą - kaip galint ilgiau pratęsti savo egzistenciją ir, noromis, nenoromis, kyla mintis, kad ta partija gali būti- kp, remiama daug galingesnių negu mes manome ir žinome, - ramiai samprotavo Pažįstamas Balsas. Bet sakau, tokie dalykai dienos įvykiu nebuvo- jie kasdien, įdomesni, neįdomesi,  prasmingesni, neprasmingesni, o šią dieną Citata  pasirodė vėl naujai. Kai visi manėme, kad ąsotėlyje pamerkta Žalios Žolės poezijos šakelių puokštę, pasirodo, kad ji buvo surinkta iš Sodininko sodo. Graži. Rami. Skatinanti pamąstymus. Norėjosi kiekvieną žolytę pakelti atskirai iš ąsotelio ir pasižiūrėti atskirai.
          - Čia viskas iš Sodininko sodo?- klausė Astė. Ir regisi, bijojo, kad nebūtų pasakyta kitaip.
          - Neabejok. Viskas iš jo sodo.
                                 „Parnaso pakalnėje ne tik pegasai, bet ir asilai ganosi“.
                                 „Mylinčiam ežiui ežienė pati švelniausia“
                                 „ Mirštanti meilė ima šalti ne nuo kojų, o nuo širdies“.
                                 „Mintys kaip riešutai: vienos tuščios, kitos brandžios“.
      
         „Senatvė žmogų paverčia beždžione. Tokią aforistinę mintį dar gerokai prieš mirtį pasakė senelis, pasitraukdamas nuo veidrodžio, prieš kurį stovėdamas bandė sušukuoti žilus ir retus plaukus, vešlių garbanų likučius. Tos pačios nuomonės ir mama, prašiusi nefotografuoti jos, tokios "pasenusios ir negražios"..

        „Vyrams iš moterų reikia mokytis stiprybės ir ištvermės, kad būtų galima ištverti skausmingomis aplinkybėmis ir nepalūžti, o su optimizmu žvelgti į ateitį, džiaugtis kiekviena nūdienos gyvenimo akimirka“.

        „Dėkoju tau, naktie, kad pailsėti leidi, tačiau atleisk, kad nebegaliu tavęs mylėti kaip kadais: tapai baugi man, nors jauniems tokia tu ir nesi“...
      
          „Negalvojau, kad veterinarei "užmigdžius" sergančią Baltukę (katytę), prieš metus priglobtą ir lepintą "valkatėlę", su žmona brauksime ašaras kaip netekę mylimo žmogaus...Gal ir nuodėmė, bet ne prie kiekvieno velionio kapo ašarojau“.
 
          „Už viską Tau dėkoju, Viešpatie, nors ir nebesimeldžiu kaip vaikystėje meldžiausi pas senelius, grįžęs iš Altajaus krašto tremties kartu su mama... Kaltas esu, bet kol kas niekaip negaliu įveikti savo tingumo ir atšalimo bažnyčiai, kurioje taip gerai jaučiausi tais tolimais pokario metais, o taip pat motinos gimtinės sodybų "majavų" kambarėliuose, išpuoštuose berželiais ir įvairiais žolynais bei gėlėmis.
       
         „Širduže, širduže, kas tau šiandien pasidarė, kad nutarei man, betraukiančiam į sodą benamio katinėlio šerti, pusiaukelėje baimės įvaryti? Žinok, nebus manęs, nebus ir Tavęs, mieloji mano "pompele", kraujo varinėtoja po mano senstantį kūną, kol kas dar nenorintį nei krematoriumo dūmais pavirsti, nei "po velėna" atsidurti. Tad padirbėk dar, mieloji, nestreikuok, savo ir mano labui pasistenk iš paskutiniųjų jėgų...

          - Žiūrėk tu man, -kažkas nusidyvijome, tik nebuvo aišku dėl ko - ar kad tokia puokštė surinkta iš Sodininko sodo, ar kad Citatai į galvą šovusi tokia mintis. Ji vis labiau darėsi savesnė, įsigyvenanti į Radijo karietą ir, regis, gal labiausiai iš visų mūsų iniciatyvą. Bet tai skatino daryti ir  kitus. Pasirodo,  Jau iš ryto Aste pasiuntė pasveikinimą visos Radijo karietos  ekipažo  vardu: Štai kaip ji atrodanti išklota popieriuje;
            -----------------------------
2007-12-28 04:03:33
Sakoma, prieš rytą žmones lanko gražiausi sapnai.
Te aplanko jie Jus labai gražūs, o atsikėlę gražiai suraskite GIMTADIENĮ.

SU GIMTADIENIU JUS, KOLEGA
Drūtos Jums sveikatos, lakių minčių ir gražaus, sveiko užsispyrimo, įgyvendinant savo sumanymus ir laimint visus mūšius, kuriuos Likimas ir Dievas siunčia Jums į gyvenimo darbotvarkę. Tegu Jus visuomet lanko Pabaisko mūšio pergalės džiaugsmas ir šlovė. Sakom, PABAISKO, nes karietoje įkrito mintis, kad tas vietas aplankėte dar būdamas lopšyje, su kuriuo ir į pirmą rugiapjūtę išvažiavote. Tos žemės duona jums pirmoji burnoje..
Tai va, su pergalėmis... ir pirmiausia toms, kurios dar Jūsų laukia, nuoširdžiai Jus sveikina Radijo karietos ekipažas
  VIIIIIISAAAAAS  EEEEEEKIPAŽAS...
        Gražu, Aste, - pasakiau ir  norėjau pasirodyti, kad  dar ir aš ne iš kelmo išspirtas, kad skaitau Sodinino poeziją, o kai ką ir atsimenu
              
                         Žmogau, žmogau, kas tu būtum be praeities vaizdinių!
                         Tuščia statinė, atsiduodanti silkėm?
                         Betgi ir silkių kvapai taip pat tavo prisiminimai.
                         Ne patys geriausi, bet ir ne patys blogiausi iš jų...