Į  žemę  purviną  vėl  krenta
Padangių  ašara  sūri
Ir  nežinia,  ar  kas  supranta,
Kad  tai  ne  lašas  vandeny.
Vilties  pridengus  žemę  stogu,
Nebetausodama  savęs
Dažnai  išleidžiu  sielą  nuogą
Į  tamsias, purvinas  gatves.
Tabako  dūmuos  paskandinus,
Palikusi  girtoj  nakty,
Rytais  apsunkusią  nuo  vyno
Ir  vėl  pasitinku  kely
Pavargusią, nešvarią, piktą.
Išniekintą  ir  be  kaltės
Ilgai  ją  raminu  priglaudus
Prie  savo  verkiančios  širdies.
Kai  mano  ašaras  nuplukdo
Padangių  ašara  sūri,
Bedalei  sielai  nieks  netrukdo
Ir  vėl  apsigyvent  many.

…………………………………..


Nenuostabu, kai žemėn  krenta
Padangių  ašara  sūri –
Čia  žemėj  niekas  nesupranta,
Kad  tai  ne  lašas  vandeny.