Vidiniui išėjus ir man pasilikus savyje vienam, ant svarstyklių nelipau, tačiau žinau, kad svoriu nesumažėjau- kūnas išliko visas, o dvasioje atsirado gilios properšų tuštumos. Bandžiau negalvoti apie Vidinį, bet kaip tai padaryti- nei moku, nei nujaučiu. Citatos atėjimas į Radijo karietą irgi atnešė korektūrų – regis, pajutome, kad nereikėtų kuistis tik savyje ir aplink save ir manyti, kad jeigu galima pragyventi iš to, ką turi- tai gal pakanka, daugiau gal net nereikėtų norėti. Toks supratimas pradėjo smelktis ir į mano galvą- bijojau jo, bet kartu buvo įdomu žinoti, o kaip gi ir kuo gi žmonės kitur gyvena. Citatos aplinkoje, regis, buvo įdomu- prie jos Astė, Ypata, neretai Tomas. Bet turbūt reikšmingiausia, kad karietą pradėjo lankyti pažįstami ir nepažįstami, sudarydami mišrių pažiūrų ar įsitikinimų publiką. Jie nedaug domėjosi, kaip kas karietoje, o susispietę atokiau jos, buvo laisvi ir nevaržomi kaip gamta.
        -Galima pagalvoti, kad nėra didesnių problemų, apart to, KAS SU KUO...
        - Iš tikrųjų, jeigu gėjai serga nepilnavertiškumo kompleksu, tai jų asmeninė problema. Nereikia dėl to triūbyti visais žiniasklaidos kanalais ir užteršti eterį,- kalbėjo solidus vyriškis pritardamas, kad tai ne kažin kokia problema KAS SU KUO.  
        - Manau, kad vieną kartą reikėtų parodyti rimtą dėmesį, - nemenkino problemos Pžįstamas Balsas.- Reikia teisėtai įsigyti po dvi plytas ir pradėti kastruoti kinietiškai. Problemos kaip mat neliktų
        -Išsikastruok sau pačiam, fašiste,- pašoko it įgeltas geltonplaukis.
        - Geriau japonišku būdu: TARP DURŲ VISA,,KOMPLEKTĄ,, von...
        - Kas čia per sueiga. Kokios problemos parūpę? -pasiteiravau Ypatos.
        - Et, nepaisyk, vežėjau.  Patikėk, ne apie pensininkus kalba.  
        Nepaisiau. Labiau knietėjo pabūti karietoje ir palaukti Danutės Balsytės „lietuvio kalendoriaus“. Nežinau, ar tarp kalendorių buvo, yra ar kada nors bus geresnis. Geri dalykai Lietuvoje neilgai užsilieka. Jam pasirodžius po kelių metų buvo demokratiškai paliepta nebūti- irnutilo su paskutiniaisiais praėjusio amžiaus metais. Tačiau ką reiškia „nutilo“? Atsiradus galimybei rūpėjo greičiau pamatyti, kaip atrodo primirštas „lietuvio kalendorius ir buvau įsitikinęs, kad prasmingiausia Radijo karietoje gyventi pagal jį. Šiaip ar taip - tai „lietuvio kalendorius".
        - Ale ir priviso visokių. Gal be žemės drebėjimo ir pasaulio pabaigos nieko nebus,- išgirdau aukštai pašokusį moters balsą: - Ale ir priviso, - leidosi balsas atgal į susimetusių žmonių kupetą. O iš ten:
        -Man nekyla noras afišuoti savo seksualinę orientaciją, o kas ten jų pasąmonėje vyksta, kad nori viešumo, išskirtinio dėmesio. Kokios jų teisės kaip žmogaus yra pažeistos? Gėjai, parašykit kas jums trukdo gyventi?
        „Ak, štai kokios ten problemas gvildenamos ir kodėl Ypata sakė, kad, girdi, ne apie pensininkus kalba‘, - supratau, įsikabindamas į karietą, o atėjęs jau suradau ąsotėlyje pamerktą puokštelę Žalios Žolės poezijos.  Regis, atsiranda kažkokia tradicija turėti ją, tą poezijos puokštelę iš kelių šakelių, sumerktų ąsotėlyje. Gražiai atrodė iš Vytusios „Šventvagio“:
                              
                               Išmėtysim iš įsčių palikuonis
                               ir slėpsimės iš gėdos
                               suvalgę paskutinę duoną
      
        Įtaigiai, gal kiek ilgesingai švietė Viktoro Medžio rytinio eilėraščio šakelė.

                               žiūriu į šulinį geltonos varlės plauko
                               kaip trapūs saulės spinduliai

                               įkrist galiu ten mano svajones dar saugo
                               išsikvarksėję milžinai

        Bet man norisi, kad šakelės ąsotėlyje, kuomet jos nuskintos nuo eilėraščio, atrodytų kaip man gražiau, kad ir kiti matytų jas kaip aš, todėl mintyse purkštauju:
        -O! velnias, koks senamadiškas esu. Net pačiam gaila savęs! Bet, ponai ir ponios, leiskite man parašyti tuos skyrybos ženklus ir neleisti betvarkės skaityme, neleisti skaityti, kaip kas nori.
        Po kelių minučių eilėraščio šakelė įgavo pavidalą:
                          
                               Žiūriu į šulinį -
                               Geltonos varlės plauko,
                               Kaip trapūs saulės spinduliai.
                               Įkrist galiu...
                               Ten mano svajones dar saugo
                               Išsikvaksėję milžinai.
    Džiaugiuosi vienas sau, kad mano pertvarka šakelėje pavyko ir, regis, dabar bet kaip skaityti negalima. Nors, žinoma, nelabai smagu nežinoti, ką apie tai pasakytų Viktoras. Todėl lyg kalbėčiau  su juos:
        - Ateik, Viktorai. Noriu išgirsti, kaip mane barsi, kad Radijo karietoje gražaus Tavo eilėraščio šakelę laikau kitaip. Noriu, kad ir pats matytumei ją tokią, kaip aš matau, kadangi visus  skyrybos ženklus parašiau aš. Tau kažkodėl tingėjosi ar jau tuomet buvai įsitikinęs, kad perskaitysiu geriau negu tu, Viktorai. Na, nežinau, ar geriau- negeriau perskaičiau, bet dabar niekas kitaip jo perskaityti neturi teisės.
        Išgirdau unkščiantį Kandžiuką, o tai reiškė, kad į karietą atėjo geras žmogus.
       - Labas, pone. Girdėjau, kad Radijo karieta ieško „lietuvio kalendoriaus“.
       - Taip, toks skelbimėlis buvo.
       Viešnia ištiesė lengva, šiltą ranką.
       - Danutė Balsytė.
       - „ lietuvio kalendoriaus“ sudarytoja?
       - Ir sudarytoja, ir redaktorė, vežėjau. Man buvo pačiai įdomu ateiti ir pamatyt žmones, kurie ieško senų, tikrai lietuviškų daiktų. Tai nykstantis reiškinys.
       - Atidžiai pažiūrėjo į mane, perskaitė tuos mano 70 metų ir nieko nepasakė, tačiau ji žinojo, kad toks reginys tik paliudija jos nuomonę, kad lietuviškumo reikšmė žmogui – nykstantis reiškinys Lietuvoje. Aš irgi supratau, kaip labai jai norėjosi pamatyti Radijo karietos vežėju jauną, gražų, stiprų lietuvį, bet, deja. Ir gal taip reikia, nes juk esame Europos viduryje. Jaunų yra, bet  jie po visas valstybes pasklidę ir neretas jau būti lietuviu net nenori.
   -Nedaug iki tų Naujų metų belikę, faktiškai kelios dienos, bet jeigu dar iki jų nenumirsiu, pažadu jums, Danute, kad karieta išvažiuos pagal „lietuvio kalendorių.
    - Duok Dieve, kad taip būtų. Kai nežinai, kas gali rytoj atsitikti, tai iki Naujųjų metų dar ilgai laukti. Bet tikėkime, kad sulauksite ,- Ir padavė man 2000 metų „lietuvio kalendorių“. Todėl žinau, kad Naujuosius tuomet šventėme  ne antradienį, kaip dabar laukiame, bet- penktadienį, kaip buvo. Ir atsimenu, kad Pilvotukas Pelėdos nesveikino, kaip dabar:
                       (...) būkim padorios pelės,
                       Nebūkim surukusios žiurkės!
Ir nereikėjo Unrly ieškoti lietuvių kalbos žodynų, jog įsitikintų, kad žodis „surukusios“ ne nuo žodžio „rūkti“. Užtektų parodyt į Pelėdą ir... argi aiškiau galima?
     Su Danute skyrėmės net nežinau - kaip. Žinau tik, kad truputį ją pavėžėjau, nes išgirdusi psalmes giedančius  varduvininkus, pasijuto lig vežčiau ją į Antakalnio kapines. Beje, man tai buvo proga pabandyti išspręsti dar vieną, būtent stalinio kalendoriaus problemą.
         Per neapsižiūrėjimą ar kaip, tačiau ateinančių metų mūsų stalinio kalendoriaus lapeliuose varduvininkų dvigubai - trigubai „skysčiau“. Ot, kad ir šios dienos kalendoriuje užrašyta dvylika vardų. Ateinančių metų gi  gruodžio 27d įrašyti keturi –Dautartas, Eglė, Fabijolė, Gedvinė. Galbūt  nepaisytume tokio „menkniekio“, bet varduvininkai, įrašyti karietos staliniame kalendoriuje, kartu yra ir  psalmių giedotojai, giesmininkai. Danutė  Balsytė pradžioje nenorėjo patikėt- esa, kaip čia taip? Žmonės, švęsdami vardines degtinę, alų šampaną geria, šokius šoka, o radijo karietoje- psalmes gieda.
- Psalmių giedotojų stalas niekuomet nebūna sausas. Aš tuo pats įsitikinau,- sakiau D. Balsytei.- Ir tikrai  žinau, kad ne tik dainuojant, bet ir giedant burna neturėtų būti sausa. Tačiau vis dėlto labai abejoju, kad kitais metais turėsime tokius galingus psalmių giedotojų  chorus, na bet pasirūpinti, kad nebūtų blogiau dar laiko yra...
   Kai sugrįžau atgal, atėjusi Astė ąsotėlyje įmerkė dar porą Žalios Žolės poezijos šakelių. Labai gražios, sakė. Žinojau, kad gražios. Sunku suprasti kieno valia- gal Ciekso, gal Harker, gal Ramunės ar Kaimyno, gal raidžiu A, B ir J.(joto), gal Klevo ar Molii, bet kažkam labai rūpėjo, kad žinotume, jog Žalia Žolė mūsų neužmiršta.
                        - Man taip skauda plaukus,- girdėjau Melisą.
                     
                        -Ne plaukus – sielą taip skauda
                        kai esmė lupasi
                        lyg medžio žievė

                        šarmoja galva
                        trūkinėja
                        sukandijusios mintys
    
           - O Dieve! Nereikia, - pasakiau.- Šiandien ir aš dėl menkniekio pavėlavau į išvažiuojantį traukinį. Nereikia! Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus... Nereikia...