Įdomu, kodėl kai kuriems žmonėms atrodo, jog pasaka apie dramblius turi turėti prasmę? Argi jie tikrai yra prasmingesni gyvūnai nei tinginiai ar surikatai? Išvis, kurgi ta jų prasmė, a? Tiesą sakant, šiandien tai visai nesvarbu – Kalėdos. O pasaka, iš tikrųjų, yra apie žirafą ir kupranugarį. Turbūt jau laikas pradėti?
Hm, hm... Ne, atsiprašau, kažkas įstrigo gerklėje(na juk visada, visada taip būna, kai ketini pasakyti, ką nors prasmingo – kosėji kosėji, ar bent jau apsimeti tai darąs, ir staiga pamiršti viską, ką prieš tai buvai sugalvojęs), tačiau šiandien, šiandien viskas kitaip. Šiandien niekas niekur nepradingsta, visi žodžiai yra būtent ten, kur ir turėtų būti. Taigi...
Toli toli (teneįsižeidžia geografai, tačiau aš tik stengiuosi juos pamaloninti ir palikti vietos jų vaizduotei laisvai pasirinkti patinkančią pasaulio dalį) gyveno žirafa. Dažniausiai ji atrodydavo kiek mieguista, tačiau ne todėl, jog būtų norėjusi miego. Gimtajame jos kaime saulė visada spigindavo be galo stipriai ir ilgai, todėl visi turėdavo vaikščioti prisimerkę. Iš tiesų, būtų įdomu sužinoti, kokia tai buvo pasaulio dalis, nes neatsirado nė vieno protingo padaro, kuris būtų įsigijęs akinius nuo saulės. Visi tiesiog vaikščiodavo prisimerkę ir atrodydavo be galo apsnūdę. Žinoma, saulė sukeldavo ir daugiau rūpesčių – savaime suprantama, kad vaizdas prisimerkus pablogėja, tad visi kaimietukai daužydavosi vienas į kitą. Va taip va, eini ir nė nepastebi, kaip tavo galva jau bumbsi į beždžionės pakaušį, mat ši, užsikorusi ne ant savojo dviračio, vis stengiasi atrakinti spynelę, kurios ten net nėra.
Šiaip žirafos niekada nesiskundė rega, bent jau okulistai jų nebardavo, galbūt iš solidarumo, nes nė vienas jų nebuvo tikras, kaip reikia tikrinti gyventojų regėjimą. Dažniausiai užtekdavo atsistoti ant vieno kojos ir gražiai pakakariekuoti(faktas, jog visi okulistai buvo gaidžiai, nieko nestebino, kaip ir tai, jog arkliai buvo geriausi psichoanalitikai, o kiaulės pačios draugiškiausios pediatrės). Mūsų herojė žirafa buvo puiki kakariekuotoja - solistė, tad jai atiteko ir geriausios regos savininkės titulas. Tačiau ypatingiausia ji buvo visiškai ne dėl to. Žirafa turėjo tikrą draugą iš užsienio. Ir ne bet kokį draugą, o draugą-kupranugarį. Draugas-kupranugaris buvo šiek tiek keistas jau vien dėl to, jog jis turėjo užsienietiško kraujo, tad niekas negalėjo būti tikras, kokios jis buvo spalvos. Jis buvo regėjęs tikrų tikriausią stebuklą, kurio nė vienas Saulės kaimo gyventojas nebuvo matęs. Tokį dalyką sunku būtų net įsivaizduoti. Taigi, beveik niekas ir nemėgindavo įsivaizduoti, visų pirmiausia, dar ir dėl papildomų rūpesčių – prieš norint įsivaizduoti būtų tekę keliauti pas psichoanalitinį arklį, kuris būtų galėjęs paaiškinti, kas tai yra vaizduotė. Na kam paprastam kaimo gyventojui kvaršinti sau galvą dėl tokių niekų? O užsieninis kupranugaris dažnai domėdavosi keistais dalykais, ypač šituo stebuklu. Tiesa, to nežinomo daikto netgi pavadinimas buvo kažkoks keistas, o kiekvienas, kuris pamėgindavo apie jį pagalvoti, pajusdavo, jog jį nukrečia neaiškus jausmas, lyg dingtų visa saulės šiluma ir kažkas imtų kristi ant jų nosių. Sniegas. Niekas nesuprato žodžio reikšmės, o tai labiausiai piktindavo žirafą. Ši taip pat buvusi kiek keista, na bet kur tu gali išlikti normalus, jeigu tavo draugai tokie keisti. Ilgakaklė vaikščiodavo pas kaimo senuosius ir mėgindavo juos iškvosti, gal jie kada nors buvo girdėję apie tą daiktą daugiau. Kupranugario pasakojimai jai atrodė be galo keisti ir įtartini. Kaip gali kažkokia balta masė imti ir kristi tiesiai iš dangaus? Jis taip pat vis kartodavo, jog ta masė yra ne bet kokia, o šalta. Na bet iš kur ji galėjo žinoti, kas tai yra tas šaltis?
Gaila, tačiau niekas taip ir nesugebėdavo patenkinti žirafos poreikio sužinoti, ką nors daugiau apie tą sniegą. Tačiau, kaip dažnai atkakliems padarams gyvenime nutinka, žirafa nusprendė pamatyti tą daiktą - sniegą. Iš pradžių, ji parašė trumpą, tačiau labai konkretų laišką savo draugui kupranugariui:
„Atvykstu pas tave pamatyti sniego.“
Tą pačią dieną ir išvyko, net nesulaukusi atsakymo. Ėjo ir ėjo, gal dieną gal dvi, o gal ir daugiau, juk niekas taip ir nebuvo išmokęs žirafos skaičiuoti – ir taip pernelyg protinga mokėdama skaityti – ir štai priėjo kažkokią keistą vietą, kurios niekaip negalėjo pavadinti normalia žeme. Smėlėto kelio gale stovėjo stulpas ant kurio buvo uždėta lenta su užrašu „Snieginių kupranugarių žemė“. Apsidžiaugė mažylė ir jau ketino žengti žingsnį tuo keistu keliu, tačiau ėmė baisiausiai kosėti, nes pajuto, koks šaltas oras sklinda iš jo pusės. Nejučia žirafa ėmė suprasti, jog kažkas čia ne taip. Dingo saulė ir visa šiluma ėmė kažkur garuoti. Sutrikusi ilgakaklė nežinojo ir ką čia bedaryti. Tik staiga už nugaros ji išgirdo keistą balsą:
- Sveika, žirafa.
Apsisukusi ji išvydo kažkokią nematytą būtybę, lyg ir dviem nugarom bei keista galva, kuri kažką paslaptingai žiaumojo.
-Kaip kelionė?
Na taip, taigi čia jis – kupranugaris!
- Žinai, bičiuli, aš pasipiktinusi. Kur dingo saulė? Aš juk šilumamėgis gyvūnais, po perkūnais!
- Na, na, ramiau, ilgakakle, sniegas juk negali išlikti prie saulės šviesos.
- Kaip tai negali? Ką, jis toks bailys, kad nesugeba net ištverti saulėkaitoje?
- Sniegas – šaltas reikalas, mažyle, mes čia jo turime į valias.
- Žinai, man jis jau nepatinka. Niekad nemaniau, kad gali būti taip šalta.
- Hmm, tu galėtum būti beveik kupranugaris, jei norėtum čia pasilikti. Tavo dėmes galėtume paslėpti po kailinukais – maži vaikai dažnai ir pas mus juos nešioja. Tiesa, ūgis gal kiek ir neįprastas, tačiau prie visko priprantama.
Tylėjo tylėjo žirafa, galvojo galvojo, bet taip nieko gudraus ir nesugalvojo. Ech, ilgas tas jos kaklas, gal ir sugalvojo ką, tačiau balso stygų tai ir nepasiekė. O kupranugariai kantrūs padarai – laukė valandą, laukė dvi, tris, tačiau žirafa taip nieko ir nepasakė tik stovėjo išsproginusi akis į tą sniegą ir tylėjo.
Staiga keliu atbėgo penki vyrai keistais galvų apdangalais, atsiklaupė ant kelių ir ėmė kažką murmėti atgręžę veidus į rytus.
- Žinai, rytoj snigs.
- Viso gero, kupranugari, geriau tu man parašyk apie sniegą,
- O tu pamėgink jo parsinešti, gal krepšyje neištirps, ten tamsu ir nėra saulės.
- Gerai.
-Tai sudiev.
- Viso, drauge.
Ilgai žirafa ėjo namo – labai jau saugojo sniegą, kad tik negautų saulės spindulių, kurių vis daugėjo ir daugėjo keliaujant į namų pusę.
Namo grįžo nežinia kurios dienos vakare, atsisėdo po pačia kvailiausia kaimo palme ir laukė kol šešėlis uždengs jos krepšį, kad galėtų patikrinti, ar ir čia sniegas toks pat šaltas. Po pusvalandžio saulė ėmė leistis ir žirafa atsidūrė visiškame šešėlyje. Laiminga atsegė rankinę ir žiūri – aišku, tuščia. Žiūrėjo žiūrėjo žirafa į tuščią jos vidų, galų gale susirado popieriaus ir nusiuntė kupranugariui tokį laišką:
„Tavo sniegas visai kvailas – ištirpo“
Nebesvajojo daugiau žirafa apie užsienį ir apie kupranugario sniegą. Bet ji buvo laiminga ir čia – mama pakvietė švęsti Kalėdų 