Matau, kaip vaikas bando sugauti trofėją,
jo viltis neužgęsta vėjyje,
regiu jo ašaras saldžias,
likimas nepagailėjo jam suteikti rankas,
paliesti užtektų
užmerktas ausis,
ir imtų girdėti prarastas viltis,
keliauju aš paskui
ten, kur jis nori,
klausau jo širdies, kai ji tvinksi padoriai,
gyvenimas trumpas,
bet seksiu toliau,
gyvensiu prasmingai, aš taip manau,
kol neišvysiu
savojo kelio,
eisiu tik tiesiai ir neatsigręšiu,
seki ir tu
paskui mane,
jeigu manai, kad gyventi neverta.